Nuotraukoje kanapių nuėmimas, 1925m., Vilkaviškio rajonas (Nuotrauka ir surinkti duomenys iš Kanapių augintojų, perdirbėjų ir verslo inovatorių asociacijos (KAPVIA) internetinės svetainės.)
Istorikai mano, kad kanapės (lot. Cannabis), gali būti seniausias kultūrinis augalas Lietuvoje. Narvos kultūros Šventosios vidurinio neolito (3500–3000 m. pr. Kr.) gyvenvietėse buvo rasta kanapių grūdų ir netgi iš kanapių pluošto suvyta kanapinė virvė.
Kanapės neabejotinai yra pirmieji Lietuvos kultūriniai augalai, turintys mažiausiai 5500 metų naudojimo tradiciją, dirbtinai nutrauktą sovietmečio laikotarpiu. Tarpdalykinė duomenų analizė parodė, kad Baltijos regionas gali būti vienas iš pasaulinių kanapės kultūrinio naudojimo kilmės centrų, o tai teikia pagrindo kritiškai vertinti daugelį iki šiol galiojančių kanapės kilmės ir paplitimo teorijų (pavyzdžiui, kanapės kilmės iš pietryčių). Negana to, nagrinėtieji duomenys teikia naujos vertingos informacijos ir lietuvių etnogenezės tyrimų kontekste. Lietuvoje kanapė buvo naudojama dar iki praindoeuropietiškų kultūrų atėjimo iš vakarų (pietų).
Daugelis su linu susijusių papročių ir technologinių procesų (augalo mirkymas vandenyje, mynimas mintuvais ir kt.) gali būti paveldėti iš tų laikų, kai pagrindinė maistinė ir pluoštinė kultūra buvo kanapė. Galima kalbėti apie lietuvių etninėje kultūroje egzistuojančią dvigubą kanapės ir lino semantiką, kuri bent jau lininės tekstilės tradicijoje nurodo aiškius kanapinių audinių gamybos pėdsakus. Tūkstantmečių istoriją turintis archajiškų pluoštinių augalų (įvarių karnų) ir juos neolite keitusios kanapės kultūrinis (technologinis ir apeiginis) kompleksas viduramžiais (ar ankstesniais istoriniais laikais) integravo linus, jiems apdoroti pasitelkdamas kanapių apdirbimo įrankius, pritaikydamas naujam augalui įvairius su kanape iki tol susijusius tradicinio žemės ūkio bei kitų kultūros sričių kontekstus (papročius, ritualus, meteorologijos ir agrotechnikos žinias ir kt.). Galimas daiktas, kad toks pat virsmas vyko neolite, pereinant nuo karnos prie kanapės, nes kanapės semantikoje randame pirmykščių pluoštų pėdsakų.
Ne mažiau svarbi ši kultūra buvo ir LDK (Lietuvos Didžioji Kunigaikštystės) laikotarpiu. Randama įvairių faktų patvirtinančių šios kultūros paplitimą, nes XVII-XVIII a. jo produktai buvo plačiai paplitę kasdienėje buityje. Šeimininkės neapsieidavo be kanapių aliejaus, patalynė ir apdarai buvo gaminami iš linų bei kanapių pluoštų. Popieriaus gamybai buvo naudojami daugiausia lininiai, medvilniniai, vilnoniai ir šilkiniai skudurai, o XVIII a. – ir kanapių pluoštas.
Svarbu paminėti ir ekonominę šios kultūros svarbą. Didžiausios XVII a. II p. – XVIII a. reikšmės LDK prekybai turėjo Rygos uostas. Per šį uostą buvo išvežamas kanapių pluoštas ir kanapės, linai (ypač garsėjo „Pater noster“ ir „Rokiškio“ linai) bei jų sėmenys, iš kurių buvo spaudžiamas aliejus, įvairūs medienos gaminiai, laivybinis miškas (stiebai, vančosas, rastai, mediena šulams, šulai), potašas, pelenai, kailiai. 1786–1791 metais Karaliaučius buvo svarbiausias vakarinės ir centrinės LDK grūdų uostas. Į jį buvo gabenamos odos ir kailiai, kanapių pluoštas ir kanapės, grūdai, linų sėmenys, aliejus, pelenai, potašas, lajus, kruopos, taukai.
Vakarus labiau veikė miško medžiagų, kanapių pluošto ir linų eksportas, kuris ypač buvo svarbus Anglijos ir Nyderlandų laivų statybai. Būtina paneigti mitą, jog Rytų Europos žaliavų reikšmė Vakarų šalių raidai buvo didelė. Net visas grūdų eksportas iš Lenkijos ir Lietuvos per Gdanską (prisiminkime Vyslos vandens kelią) negalėjo patenkinti daugiau kaip 4–6 proc. Vakarų Europos miestų gyventojų poreikių. Vakarus labiau veikė miško medžiagų, kanapių pluošto ir linų eksportas, kuris ypač buvo svarbus Anglijos ir Nyderlandų laivų statybai. Štai vieno jūrinio laivo takelažui (laivavirvėms) reikėjo nuo 20 iki 60 tonų kokybiško kanapių pluošto pusfabrikačio (kanapių stiebai turėjo būti išmirkyti vandenyje, atskirtas pluoštas iššukuotas, šviesios spalvos, ilgaplaukis, tamprus ir tvirtas). Iš kanapių pluošto pagamintos virvės ir kt. nebijojo sūraus jūros vandens.
